Lietuvos kariuomenės orkestras

vyr.srž.sp. Renatas Mockus (trombonų grupės vyriausiasis)

1991m. buvau Muzikos akademijos pirmo kurso studentas ir kolega pasiūlė prisijungti prie kuriamo savanorių orkestro, kuris gros per pirmąsias atkurtos Lietuvos metines kovo 11d. Net nedvejodamas sutikau, juk tai pirmoji šventė, kurioje dalyvauja Lietuvos savanoriai ir gros savanorių orkestras. Ji visam gyvenimui išliks mano širdy, kad po 50 okupacijos metų aikštėje vėl stovi Lietuvos kariuomenė ir karinis orkestras. Tai buvo labai įsimintina šventė. Nuo 1991m balandžio 29d. grojau oficialiai įkurtame savanorių orkestre, o nuo 1991m. rugsėjo mėn. - Lietuvos kariuomenės orkestre (tada Garbės Sargybos orkestras). Aš laimingas, kad 30 kartų teko groti per kovo 11d. ir 30 metų karinė uniforma ir muzika lydi mane šiame gyvenime. Galiu didžiuotis, kad aš ir mano pusbroliai, Robertas (oro pajėgos), Arūnas (iki 2020 m. rugpjūčio mėn. vadovavo jūrų pajėgoms), tarnaujame Lietuvos kariuomenėje.

vyr.srž.sp. Darius Krukonis (vyr. saksofonų grupės vyriausiasis)

1990 metais dar mokinausi J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Būdamas trečiame kurse, gavau šaukimą į Tarybinę armiją. Atlikus visas procedūras ir gavus ,,knižka prizivnika“, 1990 rudenį turėjau prisistatyti į karinį komisariatą ir išeiti tarnauti į Tarybinę armiją. Kadangi tuo metu jau buvo įsibėgėję ,,Sąjūdžio“ įvykiai, nustatytu metu į komisariatą nenuėjau. Praėjus kažkuriam laikui į bendrabutį, kuriame gyvenau, atėjo kažkoks rusų karininkas (ko gero, saugumietis) ir pradėjo mane gąsdinti, kad, matai - ,,jeigu neisi tarnauti, tau bus labai blogai, tave išmes iš mokyklos, gresia atsakomybė, o čia iš tos nepriklausomybės nieko nebus“ - ir panašiai. Nustatė kitą datą ir liepė pasirodyti. Nepasirodžiau ir tada. Prasidėjus sausio įvykiams, gerokai išsigandau, Tarybinės armijos atžvilgiu buvau gerokai prisidirbęs. Sklido gandai, kad tokius kaip aš gaudo, muša, tardo ir panašiai. O dar kažkas iš pirmakursių atbėgo į mano kambarį ir pasakė, kad į gretimą bendrabutį įbėgo rusų kariai su automatais. Ir tuomet, sumaniau, kad reikia dingti iš bendrabučio. Taip atsitiko, kad kokias tris–keturias paras gyvenau prie seimo stebint visus to meto įvykius, seimo gynėjų organizacijos kūrimąsi ir pan. Kažkaip norėjau ir aš kuo prisidėti. Ir po kiek laiko (apie 1990 m. spalio–lapkričio mėnesį) draugai pasiūlė - ,,Organizuojamas savanorių orkestras. Gal nori prisidėti?“ Džiaugiausi gavęs galimybę prisidėti tuo, ką geriausiai moku. Kurį laiką, orkestras repetavo M. K. Čiurlionio mokykloje, po to esame repetavę ir Lietuvos Seime tarp dar tebegulinčių sukrautų smėlio maišų ir visur pristatytų Molotovo kokteilių. 1991 kovo 11-ąją įvyko pirmasis koncertas, skirtas kovo 11-osios metinėms. Po to buvo ir daugiau, tačiau sunku prisiminti. Suformavus orkestrą, kurį laiką dirbome daugiau iš idėjos nei dėl atlyginimo. Pilnai įforminti buvo gal tik kokie 10–11 žmonių, kurių atlyginimą dalindavom visam orkestrui. Orkestras įkurtas 1991 m. balandžio 29 d., tačiau aš asmeniškai įformintas tik 1992 m. kovo mėnesį. Praėjus metams, vyko SKAT reorganizacija (orkestro taip pat) ir kolektyvas buvo mažinamas, todėl mano instrumentas, kuriuo aš grojau, tapo nereikalingas ir mane atleido. Tačiau 1993 m. kovą buvau priimtas groti į ,,Lietuvos Kariuomenės Garbės Sargybos Orkestrą“ , kuriame jau 28 metus groju ir didžiuojuosi tuo, jog visus tuos 30 metų galiu prisidėti prie Lietuvos reprezentavimo ir puoselėjimo.

srž. sp. Tomas Galkauskas (trimitų grupės vyresnysis)

1991-03-11 grojau orkestre, minint pirmąsias atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metines. Tuo metu prie orkestro pakvietė prisijungti Egidijus Dulkė. Net neabejodamas priėmiau tą kvietimą, suprasdamas, kad taip galiu prisidėti prie atkuriamos Lietuvos kariuomenės. Meilė ir tikėjimas Lietuvos ateitimi buvo mano širdyje. Tas įvykis giliai liko mano atmintyje visam gyvenimui. Tai buvo ir pirmas karinis paradas, ir iškilminga rikiuotė Nepriklausomybės aikštėje. Apie baimę po Sausio 13 d. įvykių nebuvo jokių minčių. Juk tuomet jau laisvė buvo iškovota, mums ją reikėjo įrodyti savo veiksmais (kas ką mokėjo geriausiai). Pats asmeniškai Sausio 13 nakties įvykiuose buvau kartu su tėvais prie Seimo rūmų. Buvome kartu su visa tauta! Vėliau tapau savanoriu ir dirbau SKAT orkestre nuo 1991 m. gruodžio mėnesio. O jau nuo 1993-03-17d. dirbu ir tarnauju Lietuvos kariuomenės orkestre. Visada su šeima kartu minime ir kartu švenčiame svarbiausias mūsų Valstybės šventes.

LDK Gedimino štabo bataliono komendantas vyr. ltn. Audrius Vareikis

1989 m. lapkričio 16 d. buvau pašauktas į sovietų kariuomenę. Sovietų Sakalinėje tarnavome 4 lietuviai. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, iš tos kariuomenės 1990 m. kovo 25 d. gražiai pabėgę, po poros dienų prie Aukščiausios Tarybos (toliau – AT) užsiregistravome tapti Lietuvos savanoriais. Bet ne taip greitai viskas vyko kaip norėjome. Pusantrų metų teko slapstytis nuo sovietų kariškių, kad nepagautų ir negražintų atgal. Vienas pabėgusių, slėpynių bei gaudynių neištvėrė, grižo atgal į dalinį tęsti tarnybos.

Laukdami vis pasiskambindavome duotais telefonų numeriais, bet vis sulaukdavome atsakymo, kad dar reikia palaukti. Per tą laiką buvo sugauti pabėgę kariai iš Naujosios Vilnios ligoninės (kur, beje, siūlė ir mums pasislėpti) bei išgirsdavome apie kitus pavienius atvejus.

Gruodžio mėn. nuvykau į Krašto apsaugos departamentą Kosčiuškos g., bet pastatas jau buvo sovietų nusiaubtas (visur atvira, sulaužyta, išmėtyti daiktai) ir prieš šv. Kalėdas į naujas KAD patalpas Viršuliškių g. 36. Užsiregistravau, palikau duomenis ir vėl laukiau. Minėjo, jog kai reiks, paskambins. Arnoldas Kulikauskis (tuo metu buvo atsakingas už KAD apsaugą) paskambino 1991 m. sausio 10 d. ryte ir skubiai turėjau prisistatyti budėjimui. Pirmas mano budėjimas, pirma diena Lietuvos kariuomenėje 1991 m. sausio 10 d., kur para tikėjausi praeis ramiai, virto pirma kovine užduotimi ginti KAD pastatą, pasipriešinant tik Molotovo kokteiliais, sunaikinti dokumentus ir neprarasti gyvybių. Budėjime buvo apie 10 karių. Puolė sovietų desantininkai iš Šiaurės miestelio su tikromis kulkomis. Jiems talkino pietinėje pastato dalyje buvę milicininkai / policininkai, nes neleido pro tą pusę pasitraukti. Tuo metu jų juokas, kad štai ir pasibaigė jūsų Nepriklausomybė, neatrodė juokingai. Užduotis buvo įvykdyta ir visi sėkmingai atsitraukėme. Pastate savo noru liko plk. Jonas Paužuolis, kuriam teko pajusti sovietinių kumščių. Po KAD pastato užėmimo, su bendražygiu ėjome link AT, bet pamatėme, kad užiminėjami Spaudos rūmai. Puolėme vėl ginti.

Tuo metu, prie gyvenamojo namo, kur slėpiausi, stovėjo 2 sovietų UAZai, tad teko išvykti iš Vilniaus. Vis atvažiuodavau prie AT, kol vasario 1 d. sutikau grupioką Sergejų Makejevą (mano būsimas skyrininkas) ir įvedė į AT.

Budėdavome prie langų, stebėdami Nepriklausomybės aikštę, patruliuodavome Nepriklausomybės aikštėje ieškant ir identifikuojant provokatorius, sovietų karininkus bei ruošėmės pirmajam Lietuvos kariuomenės paradui Kovo 11-ąją. Tai buvo ne tik pirmas Lietuvos kariuomenės paradas Vilniuje, kai pasirodėme visuomenei ir pasauliui, tai buvo visi metai kai mes buvome nepriklausomi ir laisvi. Tos dienos dvasią, ryžtą gali pajusti tik tie, kas dalyvavo šventėje, kas prisiekė Tėvynei (prisiekė Mokomojo junginio, Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyriaus bei savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kariai) bei kas mojavo Lietuvos vėliavėlėmis, vis kartojo „Lie-tu-va“ ir verkė džiaugsmo ašaromis. Jei sausio 10 d. eidamas į budėjimą galvojau, kad reikia tik apginti Lietuvą nuo rusų kariuomenės ir grįšime į civilį gyvenimą, tai prisiekdamas Kovo 11-ąją supratau, kad Tėvynę ginsiu iki užteks jėgų ir iki šių dienų einu su Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės šūkiu: „Mano jėgos ir darbai Tėvynės Laisvei ir Gerovei!“ Galbūt dar todėl, kad didžiąją tarnybos dalį tarnavau šioje rinktinėje.

1991 m. kovo 11 d. Rikiuotės vadas buvo brg. gen. Česlovas Jezerskas, plk. Jonas Gečas, gen. ltn. Arvydas Pocius (dabartiniai kariniai laipsniai) bei jų tiesioginis vadas profesorius Vytautas Landsbergis. Sovietų kariuomenės vadovybė niekaip nesuvokė, kaip smuikininkas (net nežinojo, kokiu instrumentu profesorius groja) gali vadovauti valstybei, o moteris būti ministre pirmininke.

Mane visada lydi ir generolo Džordžo C. Maršalo žodžiai: „Aš vertinu kario dvasinį stovį labiau nei jo fizinį apginklavimą. Kario širdis, kario dvasia, kario siela yra viskas. Jei kario siela jo neužlaikys, juo nebus galima pasitikėti ir galiausiai jis nebus sėkmingas nei sau, nei vadui, nei savo kraštui. Tai yra moralė ir matau dvasinę, vidinę būklę, kuri iškovoja / laimi galutinę pergalę. Gi šios rūšies moralė gali kilti tik iš religingumo to kario, kuris žino Dievą ir kurio sieloje dega dvasinis užsidegimas. Aš pasikliauju tokiu kariu ir ta kariuomene“.

Po 1991 metų gegužės nuvažiavau į Ukmergės komendantūrą, o ten atsakymas – priimame tik su aukštuoju išsilavinimu. Teko padirbėti vidaus reikalų sistemoje (Ukmergės policijoje, II-ame vidaus tarnybos pulke), vėliau tapau savanoriu Vilniaus rinktinėje.

Bet kariuomenė mane traukė kaip magnetas ir, kai vėlų vakarą per LRT pamačiau reklamą, kad kviečiami vyrai į Baltijos batalioną, jau kitą rytą traukiniu Vilnius–Jonava, vykau į Ruklą. 1996 m. sausio 15 d. prasidėjo mano profesinė karo tarnyba Rukloje, Baltijos batalione. Tarnaudamas Baltijos batalione nuvykau į misijas Bosnijoje ir Hercegovinoje. 1997 m. birželį pradėjau tarnybą Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, Vilniaus rinktinėje. Iki 2002 m. tarnavau SAM Vaistų sandėlio (Nemenčinėje) ir Vilniaus tarptautinio oro uosto apsaugos sargybos viršininku. 2002 m. tapau 822 kuopos kuopininku, tada prasidėjo darbas su savanoriais. Susipažinau su jais. Tai yra atsidavę Tėvynei žmonės, kurie dirba civilius darbus, turi šeimas, bet savaitgalius aukoja Tėvynei. Savanoriai yra jėga! 2004 m. tapau ŠAK kuopininku.

2004 m. baigiau Lietuvos karo akademiją, įgijau pėstininkų būrio vado klasifikaciją

2005 m. misija Kosove, vyko Vilniaus, Kauno bei Alytaus rinktinės

2006 m. vyriausiojo puskarininkio grupės vyr. specialistas

2007 m. grįžau į DKA 8-ąją rinktinę, Civilių ir karių bendradarbiavimo vyresn. specialistas

2014 m. Krašto apsaugos savanorių pajėgų G1 personalo valdymo vyr. specialistas 2017 m. suteiktas viršilos laipsnis

2018 m. liepos 24 d. buvo suteiktas leitenanto laipsnis ir buvau paskirtas į Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ vadovybės Logistikos kuopos vado pavaduotojo / l. e. kuopos vado pareigas. 2018 m. gruodžio 3 d. įsteigus brigadoje „GV“ Logistikos batalioną, paskirtas Aprūpinimo kuopos vado pavaduotoju.

Nuo 2020 m. sausio 20 d. esu LDK Gedimino štabo bataliono komendantas.